ŽAISMĖS PRINCIPAS PRIEŠMOKYKLINUKŲ RIŠLIOSIOS KALBOS UGDYME

Liuda Jarošienė. Kauno „Ryto“ pradinės mokyklos specialioji pedagogė,  logopedė ekspertė. Raimonda Žemaitaitienė. Kauno „Varpelio“ pradinės mokyklos specialioji pedagogė, logopedė metodininkė.

                ŽAISMĖS PRINCIPAS PRIEŠMOKYKLINUKŲ RIŠLIOSIOS KALBOS UGDYME

 Nemažai priešmokyklinio amžiaus vaikų patiria kalbos raidos sunkumų. Dar daug vaikų nemoka rišliai pasakoti, kiti turi nepakankamai turtingą žodyną. Ne visi vaikai taisyklingai taria garsus.  Nepašalintos ankstyvos kalbos raidos problemos lemia vėlesnius sunkumus mokykloje.

Vienas iš priešmokyklinio ugdymo uždavinių, pateiktų Bendrojoje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje (2002), yra ugdyti sakytinę vaiko kalbą kaip saviraiškos, bendravimo, pažinimo priemonę.

Ugdant kalbą turi vyrauti žaismės principas (Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa, 2002). Mokymasis ikimokyklinio amžiaus vaikui turi būti patraukli ir žaisminga veikla. Tačiau, koreguojant vaikų kalbos sutrikimus, dažnai reikia kartoti kai kuriuos lingvistinius elementus daug kartų, kas vaikams sukelia nuobodulį ir jie praranda susidomėjimą, kartais tampa negatyvūs. Todėl labai svarbu atrasti kuo daug vaikams priimtinų būdų jų kalbos plėtotei.

Pradinėse mokyklose mes abi dirbame ir su priešmokyklinio amžiaus vaikais, turinčiais kalbos ir kalbėjimo sutrikimų.  Ilgametė darbo patirtis patvirtina, kad didaktiniai žaidimai – vienas iš metodų kalbos, tame tarpe ir rišliosios, ugdymui. O kad kalbos ugdymas taptų žaismingas,  siūlome Jums keletą žaidimų, kuriuos naudojame savo praktikoje.

  • ,,Ką nupiešiau?”. Daiktą vaikas turi pažinti iš jūsų  pasakojimo. Vaikas spėlioja tol, kol atspėja, kas tai per daiktas. Paskui piešia pats, apibūdina nupieštą daiktą, o spėliojate jūs.
  • ,,Mano draugas”. Vaikas turi pasirinkti draugą ir jį apibūdinti. Draugai turi atspėti, apie kokį  vaiką kalbama.
  • ,,Spėliojimų žaidimas“. Atneškite į kambarį uždengtą dėžę. Klauskite vaiko, kas joje gali būti. Kodėl ?
  • ,,Tęsk toliau”. Vaikui reikia  pradėtą pasakojimą tęsti sukuriant tolesnę eigą ir pabaigą.
  • „Ką darytum, jeigu…“ .Pasakoma situacija. Vaikas pasakoja, kaip elgtųsi.
  • „ Kodėl taip negali būti?“. Pasakykite koki absurdišką dalyką ir klauskite vaiko, kodėl taip negali būti.
  • ,,Vaisius – daržovė“. Vienas vaikas paskiriamas sodininku (daržininku). Kiti vaikai kviečiami prie stalo (į „sodą“), ant kurio išdėlioti paveikslėliai su nupieštais vaisiais ar daržovėmis.  Prašoma nuskinti kokį nors vaisių ar „išrauti“ daržovę. Vaikas, paėmęs paveikslėlį, bet neparodęs savo žaidimo draugams, turi taip apibūdinti nupieštą daiktą, kad kiti atspėtų jo pavadinimą.
  • Žodiniai žaidimai su tam tikrais vaidmenimis ir imitaciniais judesiais, pažintinės žaidybinės situacijos (tylėjimo, juokinimo varžybos).
  • Žaidimai-dialogai – tai trumpi dialogai tarp žaidimo veikėjų. Veikėjus paprastai nusako žaidimo pavadinimas („Vilkas ir žąsys“, „Katė ir šeimininkas“, „Mama ir sūnus“ ir kt.). Paprastai žaidimo pradžioje būna dialogas, o antroje dalyje atliekamas kažkoks su vaidmeniu susijęs veiksmas.
  • Vaidybiniai žaidimai. Pagrindinė veikla – vaidmenų atlikimas. Vaikai , žaisdami vaidybinius žaidimus geriau susipažįsta su aplinka (miestais, žmonių profesijomis, daiktais ir kt.), gamta (žuvimis, paukščiais, gėlėmis, daržovėmis ir t.t.), išmoksta klasifikuoti daiktus, juos pavadinti.
  • Pasakos. Galima sugalvoti įvairių, žaidimų su pasakomis, variantų:
    1. Tęsti pasaką, pateikus jos pradžią. Suaugęs pradeda sekti gerai žinomą pasaką, o vaikas savaip tęsia, pakeisdamas veikėjus, įvykius ar veiksmo vietą.
    2. Sukurti pasaką, išgirdus jos pabaigą arba tik vieną sakinį (tada kuriama pasakos pradžia ir tęsinys).

3. Vienos pasakos veikėjai perkeliami į kitą pasaką.

4. Viskas pasakoje apverčiama „aukštyn kojomis“, t.y. viskas joje vyksta atvirkščiai.

Pavyzdžiui, pasakoje ,,Snieguolė ir septyni nykštukai“ yra vienas nykštukas ir septynios

Snieguolės.

  • Stalo žaidimai.  Tai įvairūs loto, paveikslėlių rinkiniai, dėlionės ir pan. Žaiskite pagal duotas taisykles, tačiau kalbinkite vaiką , mokykitės pavadinimų, žodžių. Jei vaikui norisi, paskatinkite jį fantazuoti, kurti istoriją apie žaidimo eigą (pvz., jei žaidimas su kauliuku, galima kalbėti, kur kas eina, užkopia, peršoka, nukrenta ir pan.).

Kalbos ugdymo rezultatai, panaudojant žaismės principą, leido padaryti tokias išvadas:

1. Rišliosios kalbos ugdymui geriausiai tinka vaidmeniniai / siužetiniai žaidimai, padedantys turtinti žodyną, leidžiantys laisvai reikšti  mintis .

2.Kalbinius vaikų įgūdžius reikia  ugdyti ir ugdymo įstaigoje, ir šeimoje.

3. Tiek pedagogai, tiek tėvai teigiamai suvokia žaidimą, kaip vaiko kalbos įgūdžių ugdymo instrumentą .

Svarbiausia mokant vaiką žaidimų pagalba, nepaversti to kankinančiais pratimais ar kartojimais! Žaisdami mes galime daryti įtaką vaiko kalbinių gebėjimų ugdymui. Kai vaikas pajus kalbėjimo džiaugsmą – tai bus pati geriausia pagalba jo kalbos vystymuisi.

 

Naudota literatūra:

1.Augustinienė A., Burinskienė R., Kajokienė I., 2013, Priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos įgūdžių ugdymas taikant edukacines technologijas.Kaunas: Šviesa.

2.Barzdonytė-Morkevičienė L., 2009, Kalbos ugdymas. Kaunas: Šviesa.

3.Bernotienė R., Juraitienė I. „Ikimokyklinio amžiaus vaikų lietuvių valstybinės kalbos ugdymas. Metodiniai patarimai“. Ugdymo plėtotės centras. Vilnius, 2012.

4.Glebuvienė V. S., Mazolevskienė A. (sudar.), 2010, Jums maži ir dideli: Skaitiniai vaikams. Vilnius: Alma littera.

 

Taip pat skaitykite

TĖVŲ INICIATYVOS TELKIANT BENDRUOMENĘ

Meilė Radavičienė, pradinių klasių mokytoja. Raseinių Šaltinio progimnazija. TĖVŲ INICIATYVOS TELKIANT BENDRUOMENĘ Pradinių klasių mokytojos …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.