Pagrindinis / Konferencija „SĖKMINGO UGDYMO(SI) PATIRTYS“ / ŠEIMOS, MOKYTOJŲ, PAGALBOS MOKINIUI SPECIALISTŲ BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS UŽTIKRINANT VEIKSMINGĄ MOKYMĄ(SI)

ŠEIMOS, MOKYTOJŲ, PAGALBOS MOKINIUI SPECIALISTŲ BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS UŽTIKRINANT VEIKSMINGĄ MOKYMĄ(SI)

Daiva Šidlauskienė, psichologė. Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija.

ŠEIMOS, MOKYTOJŲ, PAGALBOS MOKINIUI SPECIALISTŲ BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS UŽTIKRINANT VEIKSMINGĄ MOKYMĄ(SI)

         Šiandien aktualu tai, kad daugelis, mokyklinio amžiaus vaikų susiduria su įvairiomis didesnėmis ar mažesnėmis problemomis mokykloje. Dažniausiai pasitaikanti problema, tai mokymosi sutrikimai, kurie susiję su žemais akademiniais pasiekimais. Mokiniai, iš mokytojų gaunantys žemus ar neigiamus įvertinimus, kartais visiškai praranda norą mokytis, bei apskritai dalyvauti mokyklos gyvenime. Remiantis darbine praktika, pastebėta, kad kartais mokinio gaunamus žemus balus priskiriama tinginystei, aplaidumui, neįžvelgiant kitų su mokymosi sutrikimais susijusių problemų Galkienė (2006, p. 148)

Pasak Eriksono (cit. pagal Arlauskienę, 2009, p. 121), „kiekviename amžiaus tarpsnyje žmogui iškyla psichosocialinės problemos, nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesniojo vystymasis, gyvenimo sėkmė, gera savijauta.“ Vėlyvojoje vaikystėje, nuo šešerių metų amžiaus iki lytinio brendimo sprendžiamos meistriškumo ir menkavertiškumo krizės. Iš to, galime daryti prielaidą, kad mokymosi sutrikimų turintys nei vidutiniškai besimokantys vaikai, dažniau išgyvena menkavertiškumo jausmą, tai yra, savo pasiekimus lygindami su kitų vaikų pasiekimais. Pastebima, kad, norint pasiekti meistriškumo jausmą, mokymosi sutrikimų turintiems vaikams, ypač akademinėje sferoje, neretai neįveikiama užduotis.

Vaikai, patiriantys nuolatinę nesėkmę, jaučiasi menkesni mokytojų, bendraamžių, tėvų akyse, krinta jų pasitikėjimas savimi, pažeidžiami jų saugumo poreikiai. Taip palaipsniui susiformuoja neigiamas požiūris į save, savo veiklą, aplinkinius (Strakšytė, 2008).

Lovell (2007), remiantis savo eksperimento rezultatais pastebėjo, kad mokymosi sutrikimų turintys vaikai, gali pasirinkti savęs žalojimą, kaip atsaką į trauminio gyvenimo patirtį.  Gauti rezultatai rodo, kad ryšys tarp mokymosi sutrikimų ir savęs žalojimo, geriausiai paaiškinamas stebint elgesį asmens gyvenimo kontekste. Tai patvirtina ir sekantis pavyzdys apie vaiko/mokinio mokymąsi bei mokymą, tėvų ir specialistų, mokytojų bendravimą, bendradarbiavimą. Štai, berniukas. Jis gimė dvejomis savaitėmis anksčiau. Nuo dviejų metukų lanko logopedo užsiėmimus darželyje. Suėjus ketveriems, jam dar nepavyksta aiškiai pasakyti daugumos žodžių. Ruduo… berniukui 6 metai ir 9 mėnesiai, jis pradeda lankyti pirmąją klasę. Čia toliau teikiami logopedo užsiėmimai vaikui. Praėjus pusmečiui, pastebima, kad, nors ir tėvams padedant savo vaikui mokytis, jam nepavyksta įsisavinti bet kokios mokomosios medžiagos: išmokti ketureilį, parašyti žodžių diktantą ir kt. Tai pajutęs pats berniukas, tėvams prasitaria apie savo jausmus: ,,kodėl mano galva nieko nesupranta nei kitų vaikų?“, ,,kaip pakeisti mano negeras smegenis į geras?“, ,,galvoju, kad danguje gyventi geriau nei žemėje“, ,,aš kvailas, nieko negaliu atlikti gerai“, „kartais rašau taip kaip suprantu, … bijau klausti mokytojo, nes galvoju, kad jis gali supykti“ ir t.t. Tikėtina, kad šie ir kiti panašūs vaikų, turinčių mokymosi sutrikimų, pasisakymai, atspindi jų nenorą eiti į mokyklą, baimė klausti, žemą savęs vertinimą, nepasitenkinimą savo gebėjimais ir panašiai. Tėvai imasi iniciatyvos, jie klasės mokytojai praneša, apie pageidavimą, jog jų sūnus kartotų pirmos klasės kursą bei pasirūpina, kad nedelsiant būtų teikiamos psichologo bei specialiojo pedagogo konsultacijos. Berniukui skiriama pritaikyta programa. Prie sūnaus pedagoginės, psichologinės gerovės stiprinimo labai prisideda tėvai, kurie dažnai primindavo vaikui, kad jį myli ne už lipdukus (vėliau pažymius), kuriuos knygelėje klijuoja mokytoja, o už tai, kad jis yra labai mylimas tėvų sūnus. Šis pasakymas berniuką stiprino, tai parodydavo jo vis dažniau linksmėjančios akys. Kitas tėvų darbas buvo, specialiajai pedagogei padedant, pasirengti mokymo(si) aplanką. Atsižvelgiant į klasės mokytojos pasiekimų knygelėje ar sąsiuviniuose parašytus teiginius, kas mokiniui nesiseka, didelėmis raidėmis ir skaičiais parengiamos trumpos taisyklės, formulės. Kasmet šio aplanko turinys papildomas – kas išmokta, pakeičiama kita taisykle, kurią vis dar sunku įsisavinti. Ne tik mokykloje, bet ir namuose, taikomi ne vienas mokymo(si) stilius: tėtis kartu su berniuku braižo kubą, jį iškerpa, suklijuoja, varto, ant jo piešia, tariasi, kaip būtų galima išspręsti vadovėlyje nurodytą užduotį. Mama berniukui vaizdžiai paaiškina, kodėl, kada rašosi ,,kabliukas ant raidės“, jis tai įtvirtina praktiškai, namuose parašydamas bent 10 žodžių, kuriuose galima pritaikyti vieną ar dvi taisykles. Kiekvienas vaiko mokymosi žingsnis paskatinamas žodžiais, kad ,,tu gali ir tau pavyks“ bei ,,jei nepavyks, mes iš naujo pagalvosime ir užduotį nugalėsime“. Pasiekus 7 klasę, mokinys mokosi savarankiškai be specialistų (nebetaikoma pritaikyta programa), bet vis dar kartais, pagal poreikį, su tėvų pagalba. Paauglio pusmečio pažymių vidurkis svyruoja nuo keturių iki šešių, 8 – 11 klasėse bendras vidurkis pakyla iki aštuonių balų. Šiai dienai jaunuolio mintys kur kas pozityvesnės, turi ateities tikslų: su nekantrumu laukia, kada baigs 12 klasių, svajoja mokytis ir dirbti užsienyje, gerai kalba anglų kalba, stiprina savo pasitikėjimą kovos menų treniruotėse.

Remiantis, išnagrinėtais Lietuvos ir užsienio literatūros šaltiniais, galime sakyti, kad, kai mokymosi sutrikimų turinčio vaiko gebėjimai neatitinka realių jo galimybių, tuomet jis save suvokia, vertina neadekvačiai, pasireiškia internalūs (vidiniai) ir eksternalūs (išoriniai) elgesio sunkumai.

Kitaip tariant, mažėjant savęs suvokimui, savęs vertinimui, pasitenkinimui savimi, tikėtina, kad dažniau pasireiškia elgesio sunkumai. Suaugusiesiems labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į šių vaikų gebėjimus, poreikius, programų pritaikymą, bet ir į tai, kaip jie jaučiasi, save suvokia ir vertina bei bendrauja heterogeninėse grupėse Galkienė (2006, p. 148).

Linkime, kad kuo dažniau tarpusavyje bendrautų, bendradarbiautų šeimos, mokytojai, pagalbos mokiniui specialistai užtikrinant veiksmingą vaiko/mokinio mokymą(si).

Literatūra:

  1. Arlauskienė R. Psichologija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.
  2. Galkienė E. Mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, iššūkiai integruoto ugdymo paradigmai Lietuvoje // Pedagogika: mokslo darbai. 2006, t. 84, p. 146 – 152.
  3. Girdzijauskienė S. Mokymosi negalės: samprata ir įvertinimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008.
  4. Lovell A. Learning disability against itself: the self-injury/self-harm conundrum // British Journal of Learning Disabilities. 2007, 36. P. 109 – 121.
  5. Рябышева А. Н. Психологическая модель развития самооценки в младшем школьном возрасте. Дисертаценная робота. Томбовский  государственный университет им. Г. Р., Державина,  2008 < http://www.dissercat.com/content/psikhologicheskaya-model-razvitiyasamootsenki-v-mladshem-shkolnom-vozraste> [žiūrėta 2012-01-16].
  6. Strakšytė A. Mokymosi sėkmę sąlygojantys aplinkos veiksniai ir jų įtaka paauglių motyvacijai // Jaunųjų mokslininkų darbai. 2008, Nr. 1 (1), p. 112 – 118.

Taip pat skaitykite

INŽINERINIS UGDYMAS BENDRADARBIAUJANT

Irma Riukienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Inga Razanovienė mokytoja. Šiaulių Simono Daukanto gimnazija.  INŽINERINIS UGDYMAS BENDRADARBIAUJANT …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *